Saldūs gyvenimo mokytojos vaisiai

birželio 18th, 2009

Tais laikais, kai už litą galima buvo nusipirkt batoną, o sostinė turėjo merą baikerį, vienas toks nedidelio miestelio bernas  suko galvą, kokiu gi keliu patraukt baigus mokyklą.  Norėjosi jam dar pakramtyt karčių mokslo šaknų, mat jis tikėjo, jog vėliau galės misti saldžiais sultingais vaisiais. Tačiau ramybės jam nedavė klausimas – kurias šaknis graužti, kurių vaisiai vėliau būna saldžiausi? Su skaičiais tas bernas buvo kažkaip susipykęs, fizikai, chemijai ir panašiems dalykams  aistros irgi nejautė (ne kiekvienas jaunas organizmas gi  ištveria tų mokslų šaknų kartumą). Norėjo būt žurnalistu (tada mada tokia buvo), bet pats puikiai suprato, kad su savo balų arsenalu būt buvęs pasiųstas į Labanorą juokint voverių. Vakarais tas bernas mėgo pavartyt Šapoką ir kitus vietos bibliotekoj rastus autorius, tad galiausiai nusprendė pasirinkit mokslą, kuris dar antikoj gavo gyvenimo mokytojos vardą…

(more…)

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (7 votes cast)

Kategorijos: Visa kita | Komentarų: 5

Ožkos medžiuose

gegužės 28th, 2009

– Sakykit, močiute, kaip gi jūs susilaužėt ranką?- klausia gydytojas bobutės.

– Et, tai va, sūneli, lipau į medį pasimelžt 0žkytės, neišlaikiau pusiausvyros ir iškritau…

Gydytojas pažiūrėjo įdėmiai į bobulytę,  palingavo galvą, ir pagalvojo  sau: „Viskas su ja aišku – akivaizdus senatvinis marazmas..“   Ir buvo neteisus… Gi negalėjo žmogus žinoti, kad bobulytė iš kažkur Maroko ožką buvo įsitaisiusi…

amazing-goatsYouTube Preview Image

Plačiau apie šitą mažą gamtos stebuklėlį galite pasiskaityti čia

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 9.8/10 (11 votes cast)

Kategorijos: Įdomybės margo svieto, Linksmai, Visa kita | Komentarų: 5

Kas yra D&G?

kovo 2nd, 2009

varpininkas

Klausimas – ką Jums sako raidės D&G? 

Mados pasaulį išmanantys, tūkstančius namo nešantys piliečiai sakys – „čia gi šaunieji mano rūbų dizaineriai „Dolce Gabanna“. „

O varpininkas šypsosis sau į ūsą ir, bakstelėjęs pirštu į magnetuku padabintą šaldytuvą, jiems atsakys: „Ne, broliai ir seserys… D&G – tai kai kas labai lietuviško:“

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Kategorijos: Linksmai, Visa kita | Komentarų: 13

Kas nutinka įgėlus penkioms širšėms (pataisytas variantas)

vasario 13th, 2009

Šita rašliava nėra pirmo šviežumo. AV puslapyje ją paskelbiau dar lapkričio pabaigoj, bet tada įvėliau vieną nedovanotiną klaidą – praleidau punktą nr.10., kuris,  mano draugo nuomone,  yra svarbus. Kadangi tą seną variantą šiandien apisėmė publikuoti cha.lt, jaučiu moralinę pareigą patikslinti pasakojimą. Taigi čia – patikslinta istorijos apie širšes versija…  

varpininkas

Kolegos
šiandien bekalbėdami apie įsivažiuojančią krizę kažkaip nuklydo
į kalbas apie vasarą lietuvius terorizavusias širšes.  Ta proga
sugalvojau aprašyt maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio
padarų dėka buvau beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.

Visas procesas vyko taip:

1. Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos
sodybą, rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties
pažeme palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį,
paskui pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme
esantį širšių lizdą.

2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.

3. Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos
mamai, jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu
stiprus kaip arklys.

4. Susirenku išspardytus pagalius.

5. Nueinu prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti
ausyse. Apima labai keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams.
Tie pažada netrukus atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie
atsiradusių kažkokių antialerginių tablečiukių.

6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva. 

7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.

8. Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko
tualeto man nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas
pasiekęs panašų lygį, lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas
pasisukiojęs staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų
serbentų krūmą.

9.  Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi.
Nuveju ją, nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į „uošviją“ šikti po
virtuvės langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas
savęs reprezentavimas.

10. Su trenksmais varau balastą lauk
ir jaučiu, kad savijauta prastėja kas akimirką. Galvoj sukas viena
mintis „Kad tik dabar nenumirčiau, kad tik nenumirčiau. Tai būtų
„garbinga“ riterio mirtis.“… Prieš akis prabėga Lietuvos ryto
antraštė – „Vyras kaip jautis mirė nuo širšes įkandimo. Rastas negyvas,
nuoga subine, apsišikęs vidury kiemo.“ Bandau kaip nors paspartinti
procesą, bet tuoj pat suvokiu, kad šią akimirką esu visiškoje savo
užpakalio valioje. Kada jis nuspręs, tada ir galėsiu slinkti
gaivaliotis į namus. Mintis apie pačią negarbingiausią mirtį spaudžia
ašarą – negi dvidešimt septynerius metus nugyvenau, mokslus baigiau ir darbuose prakaitą liejau tam, kam nusibaigčiau šikdamas po serbentų krūmu?.. Po kokių penkių minučių gėdingojo proceso pajuntu, jog mano valdovas taria „gana“. 

11. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus butelių lygį ir aš, atlikęs
visus prideramus formalumus, bei nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu
popieriumi, patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas
sienas šiaip ne taip įgriūnu vidun.

12. Guliu lovoje, lyg per miglą matau vaizdą, kaip man
dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio kibiro. Kelyje
pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia apvažiuoti
miškelį.

13. Akyse pasidaro tamsiai žalia (maždaug Žalgirio marškinėlių spalva, tik be reklamų ir užrašų), pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“    „kažin, kur numečiau pjūklą?“.
Savijauta daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.

14. Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš
kart pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit,
išgyvens.“

15. Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai
pareiškiu, jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik
medikės šypsenos.  Pasirodo, kojos dar atostogose.

16. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais visa chebra (vairuotojas,
medikė, mano draugė ir aš)  varom ekskursijon į Šakių ligoninę. Pykina,
tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo valią  mašinoj galiu
palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus.  Gaunu deguonies kaukę
ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis visgi apsisprendžia
apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta. 

17. Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas.
Prasideda „atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu
drąsiai galėčiau suvibruoti šviežią betoną.  Protelis grįžo. Greitosios
medikė atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie
tebuvo vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano
Nedzinsko evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukt.  

18. Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.

19. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.

Moralas – savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius
gali laukt už bet kurio kampo“. Dėkui Dievui, pavyko šį sykį nuo
jo pabėgti. Beje, kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką
(kaip kad būna filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas
kino seansas ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad
neteko jo sulaukti…   

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (12 votes cast)

Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai, Visa kita | Komentarų: 9

Nacionalinis smegduobių sindromas

sausio 17th, 2009

 

'aušrininkas'

Tiesiai iš Pasvalio

 

„Mitingas? Riaušės? Negaišinkit manęs tokiais menkniekiais!“, – atšauna tūlas pasvalietis, paklaustas, ką mano apie vakarykščius įvykius prie Seimo. Ne mitingas dabar jam rūpi, ne mokestis už automobilį, ir ne vėluojantis atlyginimas.

Tad kokiomis gi nuotaikomis gyvena nedidelis, bet garsus šiaurės Lietuvos miestelis Pasvalys?

 

Dėmesio, pavojus! Gelbėkitės, kas galit! Smenga gamtos prakeiktoji Pasvalio žemė. Kas girdėjo, tas žino. Kas negirdėjot, geriau neklausykit! Ūkininko kviečiuose įkrito smegduobė. Tai įvykis! Girdėjau apie kažkokį keistą mitingą sostinėj. Bet tai niekis, palyginus su tuo, kas dedasi šiaurės Lietuvoj. Mitingas praeis bet kuriuo atveju, bet jeigu iš po kojų pradės dingti žemė, tuomet jau niekas neišgelbės. O gal, kaip rašo vienas komentuotojas, žemė ėmė palikti mitinguotojus? Arba priešingai, bėga nuo valdžios ir didėjančių mokesčių…

Toks vaizdas gali susidaryti prašalaičiui, daug girdėjusiam, bet mažai žinančiam apie smegduobes. Ir vaikas žino, kad jos atsiranda ten, kur negiliai tūnantis gipsas nuo vandens ištirpsta ir atsiradusi tuštuma neatlaiko žemės sluoksnio. Įdomus tai geologinis reiškinys (plačiau). Tačiau ar vertas tokio visuotinai gąsdinančio nušvietimo, kokį pateikia mūsų žiniasklaida? Atrodo gal ir grėsmingai, skaičiai ne mažiau stulbina: 200 smegduobių viename kvadratiniame kilometre ir jos užima 30 procentų žemės paviršiaus… Tai beveik minų laukas!

Bet tai tik teoriniai skaičiavimai, nieko bendro neturintys su paprastu žmogeliu. Daugelį tokių smegduobių paprastas miestietis gali nesunkiai išsikasti sodindamas medelį kur nors pakaunės kolektyviniame sode. Visai nereikia būti pasvaliečiu. Kitos duobės tūno giliai miškuose, apžėlę krūmais, kur rudenį nieko negalvodami renkam grybus ir uogas. O ūkininkų laukuose jos virto tiesiog menkais įdubimais dar tada, kai tų laukų niekas nedirbo. Važinėdamas nelygiais laukais kolūkietis nesumojo, kad jo bielorusas ropoja iš vienos smegduobės į kitą. O kas jei ir būtų žinojęs? Žemę juk vis tiek reikia įdirbti. Bet anuomet tai niekam nebuvo taip įdomu kaip dabar. Ir buvo ramu. Laikraščiai ir be to turėjo ką rašyti – rajono kombainininkai buvo vieni pirmųjų respublikoje!!!

Šiandien Pasvalyje nelabai kas graudenasi dėl smegduobių. Visi įpratę. Grėsmė visuomenei tėra minimali. Dažnas klausia, kaip jūs galit ten gyventi? O ko negyventi? Ir, beje, ne kiekvienas „snarglius“ gali gyventi čia, kur dviejų kambarių butas siekia 150 tūkst. ribą. Niekas kol kas fiziškai nenukentėjo, o visi kiek naujesni namai pastatyti po tiriamųjų gręžinių. Per pastaruosius 15 metų prisimenami gal 4 atvejai, kada smegduobės atsivėrė pačiame mieste ir kėlė kažkokį pavojų. Buvo pora tikrai didelių, viena iš jų prieš dešimtmetį prarijo namo kampą (žmonės gavo neblogą kompensaciją). Galbūt nuo to laiko prasidėjo nacionalinis smegduobių sindromas. Niekas neskaičiuoja smulkių „žuvelių“. O bent kelių metrų skersmens duobės, kurios keltų tiesioginę grėsmę žmonėms, atsiranda itin retai.

Žinoma, malonu, kada apie tavo nedidelį miestą rašo spauda ir rodo TV, bet tam reikėtų pasitelkti žemiškesnę retoriką. Štai kažkada „Pasvalyje vienu metu atsivėrė penkios smegduobės“. Dvidešimt su viršum metų gyvenu šitoj „pragaro žemėj“, bet apie šią „tragediją“ sužinojau iš… laikraščio. Arba šiandien – vien ką reiškia „gelbėtojai“, garantavę, kad pavojaus žmonėms nėra. Ir kurių velnių ten trankosi gelbėtojai (jeigu jie apskritai ten buvo) ir ką gelbėja? Gal žiemkenčius ar sniegą? Jų jau neišgelbėsi (staiga prisiminiau, kaip kažkada žavėjausi avinėliu, kuris žemę laikė). Pažiūrėkit į nuotrauką – aplink nė gyvos dvasios, tik vargani kapeliai. Gaila ūkininko, kurio kvietelius netrukus tryps žioplių minia, fotografuos, gal net filmuos. Be to, ir kelelį privažiavimui reikia pasidaryti… Gaila derliaus, kurio nebus. Po tokios reklamos duobė netrukus priglaus sluoksnį vietinio buities mėšlo – proga atsikratyti nereikalingos padangos, seno kibiro, tuščio bambalio ar vakarykščių bulvių lupenų. O ūkininkas būtų sau ramiai apvažiavęs duobę ir vargo nematęs: užauginęs, nupjovęs, suaręs. Arba pavasarį užvertęs, jei taip bus leista padaryti. Bet iki tolei šiandieninė smegduobė motinos gamtos valia spės pavirsti kažkuo panašiu į neįdomų sriubos dubenėlį, o tame lauke panašių „katastrofų“ galbūt nebebus artimiausius 3 mln. metų.

Vietiniai juokiasi iš panašių straipsnių ir jų komentarų. Žmonės, dirbantys savivaldybės ekologijos tarnyboje priversti pyktis su žurnalistais, kurie dėl kiekvienos duobelės skambina ir klausinėja vis tų pačių smulkmenų ir užduoda vis tuos pačius erzinančiai kvailus klausimus. O juk smegduobė Pasvalyje pasirodo ne dažniau negu Nemenčinės miškuose rudasis lokys iš Baltarusijos. Galop kartais paaiškėja, kad „smegduobė“ atsirado trūkus požeminėms komunikacijoms…

 

Tad nusiraminkite, tautiečiai! Neverta panikuoti. Drąsiai važiuokit gyventi į Pasvalį. Čia koncertuoja (bent jau kažkada tokia buvo) muzikos grupė „Smegduobė“. Čia gyvenimas ramus, nevyksta mitingai ir riaušės. Gal todėl, kad mūsiškė valdžia gerokai toliau nei kaimynų latvių, kurie betgi taip pat ne šventieji.

Kaip ten bebūtų, dabar didžiausias galvos skausmas ūkininkui – ar valdžia paims mokestį ir už tą žemės lopinėlį, kuris kažkur negrįžtamai pradingo?

 

 

P. S. Ekstremalus ir nuotykių mėgėjus galima nuraminti. Ne viskas taip blogai. Yra ir „geresnių“ žinių. Šiomis dienomis mieste pastebėti rimti įtrūkimai vieno pastato sienose ir jie didėja… Sekite naujienas!

 

 

 

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 10.0/10 (1 vote cast)

Kategorijos: Aktualijos, Visa kita | Komentarai išjungti - Nacionalinis smegduobių sindromas

Laimingų Naujųjų… Atvirukų rinkinėlis

gruodžio 31st, 2008

  varpininkas     

      Liko ne tiek jau daug iki Naujųjų. Užsipilę pilnus bakus benzino vakare visi gersim alų, vyną ar degtinėlę, žiūrėsim kaip Vilniuje dangų raižo milijonai ir bučiuosim vienas kitą linkėdami gerų metų. To linkiu ir aš… Metų pabaigai – senų atvirukų rinkinėlis. Jokios sovietinės propagandos, tiesiog miela prisimint laikus, kai didžiausia problema buvo kuo greičiau sulaukti pavasario, kad galėtum išbandyti Senio Šalčio (tada barzdočius raudonu apsiaustu vadinos būtent taip)  dovanotą dviratį… Laimingų Naujųjų ir iki kitų metų…

  

 

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 5.5/10 (2 votes cast)

Kategorijos: Visa kita | Komentarų: 6

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos