Gyvenimas nedideliam miestuke vyksta kitokiu tempu nei didmiestyje.  Prie sankryžos išsirikiavusi penkių mašinų eilė čia atrodo visai nemenku kamščiu, keturios minutės pėsčiomis iki darbo – normaliu atstumu, o faktas, jog vakare pagrindinėje gatvėje sutinki vos porą praeivių nereiškia, kad televizorius tuo metu rodo mūsiškių kovas krepšinio čempionate. Tiesiog čia viskas kitaip. Mažiau žmonių, mažiau bruzdesio. Bet taip būna ne visada…

Kažkada buvo laikai, kai mažas miestelis kartą į mėnesį tiesiog ištrykšdavo gyvybe. Kartą į mėnesį į turgaus aikštę sugužėdavo pėsti ar ratuoti, apsiavę batais ar kaliošais, pasidabinę šiaudinėm skrybėlėm ar beretėm.  Kartą į mėnesį miestelio venom imdavo tekėti grynas lietuviško kaimo kraujas -  kvykdavo paršeliai, cypsėdavo viščiukai,

Read The Full Story…

Kol veikėjai Gedimino prospekte bando sugalvot, kaip ir kada gi čia uždėjus tautiečiams nekilnojamo turto mokestį (o klounų rinktinė siūlo juo  nudžiuginti visus be išimties) , AV LT siūlo pažiūrėt delfių filmuką apie mažą mielą namelį, o pažiūrėjus pagalvot – kaip rinkliavų rinkėjai apskaičiuotų namo vertę, jei jis pastatytas iš to, kas guli mums po kojomis ar mėtosi šiukšlyne? Video čia

Tais laikais, kai už litą galima buvo nusipirkt batoną, o sostinė turėjo merą baikerį, vienas toks nedidelio miestelio bernas  suko galvą, kokiu gi keliu patraukt baigus mokyklą.  Norėjosi jam dar pakramtyt karčių mokslo šaknų, mat jis tikėjo, jog vėliau galės misti saldžiais sultingais vaisiais. Tačiau ramybės jam nedavė klausimas – kurias šaknis graužti, kurių vaisiai vėliau būna saldžiausi? Su skaičiais tas bernas buvo kažkaip susipykęs, fizikai, chemijai ir panašiems dalykams  aistros irgi nejautė (ne kiekvienas jaunas organizmas gi  ištveria tų mokslų šaknų kartumą). Norėjo būt žurnalistu (tada mada tokia buvo), bet pats puikiai suprato, kad su savo balų arsenalu būt buvęs pasiųstas į Labanorą juokint voverių. Vakarais tas bernas mėgo pavartyt Šapoką ir kitus vietos bibliotekoj rastus autorius, tad galiausiai nusprendė pasirinkit mokslą, kuris dar antikoj gavo gyvenimo mokytojos vardą…

Read The Full Story…

Dėmesio, skelbimas!!!

Firma greitai, kokybiškai ir pigiai atlieka daugiabučių apšiltinimo darbus. Atšiauriame Rusijos klimate išbandyta technologija, aukščiausios kokybės medžiagos bei išskirtinis, stilingas ir modernus dizainas! Apsišiltink savo namą dabar ir neleisk valdžiai įkinkyti tavęs į lažą bankui!!!  Mūsų įgyvendinti projektai:

Via englishrussia.com

- Sakykit, močiute, kaip gi jūs susilaužėt ranką?- klausia gydytojas bobutės.

- Et, tai va, sūneli, lipau į medį pasimelžt 0žkytės, neišlaikiau pusiausvyros ir iškritau…

Gydytojas pažiūrėjo įdėmiai į bobulytę,  palingavo galvą, ir pagalvojo  sau: „Viskas su ja aišku – akivaizdus senatvinis marazmas..“   Ir buvo neteisus… Gi negalėjo žmogus žinoti, kad bobulytė iš kažkur Maroko ožką buvo įsitaisiusi…

Plačiau apie šitą mažą gamtos stebuklėlį galite pasiskaityti čia

        Nelabai koks krizinis rytas, nelabai kokia nuotaika. Įsijungi internetą – ten vėl žinios apie iššvaistytus milijonus, vėl korupcijų skandalai. Bet skaitant pernykštės liūdnos istorijos apie žmonos pirkimą tęsinį, nuotaika pakyla kaip mat. Juoktis iš žmonių nelaimės negražu ir negarbinga, bet šį kart niekaip nepavyksta susilaikyti. Tenubaudžia mane Dievas už tokius darbus, bet šitie šokių mokytojo (ir, matyt, selekcininko mėgėjo) Jono Bričkaus žodžiai privertė kvatotis:

„Tikėjau, kad juodaodė man būtų pagimdžiusi šoklumu ir vikrumu pasižyminčius sūnus. Jie būtų galėję tapti pajėgiais krepšininkais. Galima pasakyti, kad norėjau Lietuvai padovanoti porą gerų krepšininkų.“

Va jums ir dar vienas pavyzdys, kad nėra ko dėl Lietuvos stengtis, nes liksi, žmogau, durniaus vietoj… Jei dar neskaitėte, išminties perliukų galite pasirankioti čia…

 Blogas aš žmogus, blogas… šaipausi iš tyros ir naivios,  50 tūkstančių kainavusios, internete užgimusios meilės…