Pasaulis per provincijos langus
balandžio 10th, 2009
varpininkas
Ataugo plaukai, laikas pas kirpėją, bet krizė ir nėra pinigų? Nieko baisaus. Siūlome savo šukuoseną suformuoti naujausiu Lietuvos kaime ištobulintu, pigiu kirpimo būdu „nei žirklių, nei mašinkos“. Video pamoka žemiau (būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Welcome to EU, tsakant…):
Kategorijos: Visa kita | Komentarų: 9
kovo 15th, 2009
varpininkas
Ateina pavasaris, visi po truputį pradėsim budintis iš žiemos miego. Vieni netrukus patrauks savaitgaliais į sodus sėti morkų ir burokų, kiti į gamtą – kepti šašlykų. Imsime krutėti, judėti kaip kokie vabaliukai. Visą žiemą regėjau tik apsnigtą Radviliškio garvežį ir niūrų dangų, tad pasižadėjau sau orams atšilus balnoti savo juodbėrį žirgelį ir leistis kur nors kelionėn. Kad ir nelabai tolimon – svarbu ką nors naujo pamatyti. Gal ir neteks vedžioti pumų Bolivijos džiunglėse kaip geram draugui Eimantui, bet bent jau pasiblaškyti po braliukų žemę tikiuosi pavyks. Kelionės vadovu, suprantama bus žemėlapis… Bet jei turėčiau atliekamų kapeikėlių šturmanu pasikviesčiau Le Bronių. Kad keliauti būtų linksmiau…
Kategorijos: Linksmai, Visa kita | Komentarų: 1
kovo 2nd, 2009
varpininkas
Klausimas – ką Jums sako raidės D&G?
Mados pasaulį išmanantys, tūkstančius namo nešantys piliečiai sakys – „čia gi šaunieji mano rūbų dizaineriai „Dolce Gabanna“. „
O varpininkas šypsosis sau į ūsą ir, bakstelėjęs pirštu į magnetuku padabintą šaldytuvą, jiems atsakys: „Ne, broliai ir seserys… D&G – tai kai kas labai lietuviško:“
Kategorijos: Linksmai, Visa kita | Komentarų: 13
vasario 13th, 2009
Šita rašliava nėra pirmo šviežumo. AV puslapyje ją paskelbiau dar lapkričio pabaigoj, bet tada įvėliau vieną nedovanotiną klaidą – praleidau punktą nr.10., kuris, mano draugo nuomone, yra svarbus. Kadangi tą seną variantą šiandien apisėmė publikuoti cha.lt, jaučiu moralinę pareigą patikslinti pasakojimą. Taigi čia – patikslinta istorijos apie širšes versija…
varpininkas
Kolegos
šiandien bekalbėdami apie įsivažiuojančią krizę kažkaip nuklydo
į kalbas apie vasarą lietuvius terorizavusias širšes. Ta proga
sugalvojau aprašyt maždaug pusmečio senumo įvykį, kai šitų velnio
padarų dėka buvau beiškeliaująs šv. Petro saugomų vartų link.
Visas procesas vyko taip:
1. Šiltas liepos vakaras. Pasiryžęs padailinti savo draugės mamos
sodybą, rankiniu pjūklu režiu aplink prūdą suvešėjusius krūmus. Ties
pažeme palenkęs vieną šaką pajuntu kad skauda petį. Paskui smilkinį,
paskui pilvą, krutinę, pirštą. Susiprantu, kad įsiroviau į po žeme
esantį širšių lizdą.
2. Skuodžiu per kiemą, kiek kojos neša. Kažkur velniop numetu pjūklą, išspardau gražiai „suštabeliuotas“ nupjautas šakas.
3. Susiskaičiuoju nuostolius. 5 įkandimai. Apsigiriu draugei ir jos
mamai, jog nė kiek neskauda ir netinsta. Išgirstu pagyrimą, kad esu
stiprus kaip arklys.
4. Susirenku išspardytus pagalius.
5. Nueinu prie šulinio apsipraust. Palenkus galvą ima ūžti
ausyse. Apima labai keistas jausmas. Maunu į kambarį skambint medikams.
Tie pažada netrukus atvažiuot. Įkalu porą per klaidą namie
atsiradusių kažkokių antialerginių tablečiukių.
6. Ima mušti prakaitas, širdis pradeda daužytis taip, kad, atrodo, tuoj sulaužys šonkaulius. Po truputi ima suktis galva.
7. Griūnu į lovą. Netrukus pajuntu skausmą pilve ir nenumaldomą norą tuoj pat „išsikrauti bagažą“.
8. Vos išėjęs į kiemą suprantu, kad atstumas iki lauko
tualeto man nebenusileidžia atstumui iki Kamčiatkos. Proto aptemimas
pasiekęs panašų lygį, lyg po kokių 4 butelių alaus, tad kaip katinas
pasisukiojęs staigiai primetu, kad visai nieko būtų patręšt juodųjų
serbentų krūmą.
9. Pasakyta – padaryta. Manoji išbėga pažiūrėt, kaip laikausi.
Nuveju ją, nes kažkaip gėda. Visgi, atvažiavus į “uošviją“ šikti po
virtuvės langais šiuolaikinėje visuomenėje nėra ypatingai garbingas
savęs reprezentavimas.
10. Su trenksmais varau balastą lauk
ir jaučiu, kad savijauta prastėja kas akimirką. Galvoj sukas viena
mintis „Kad tik dabar nenumirčiau, kad tik nenumirčiau. Tai būtų
„garbinga“ riterio mirtis.“… Prieš akis prabėga Lietuvos ryto
antraštė – „Vyras kaip jautis mirė nuo širšes įkandimo. Rastas negyvas,
nuoga subine, apsišikęs vidury kiemo.“ Bandau kaip nors paspartinti
procesą, bet tuoj pat suvokiu, kad šią akimirką esu visiškoje savo
užpakalio valioje. Kada jis nuspręs, tada ir galėsiu slinkti
gaivaliotis į namus. Mintis apie pačią negarbingiausią mirtį spaudžia
ašarą – negi dvidešimt septynerius metus nugyvenau, mokslus baigiau ir darbuose prakaitą liejau tam, kam nusibaigčiau šikdamas po serbentų krūmu?.. Po kokių penkių minučių gėdingojo proceso pajuntu, jog mano valdovas taria „gana“.
11. Proto aptemimas pasiekia 7-8 alaus butelių lygį ir aš, atlikęs
visus prideramus formalumus, bei nuklojęs vos ne pusę kiemo tualetiniu
popieriumi, patraukiu į kambarį. Kojos beveik nebeklauso. Ramstydamas
sienas šiaip ne taip įgriūnu vidun.
12. Guliu lovoje, lyg per miglą matau vaizdą, kaip man
dedami kompresai. Garsai ima skambėt kaip iš kokio kibiro. Kelyje
pasirodo greitoji – kad patekti į sodybą jai dar reikia apvažiuoti
miškelį.
13. Akyse pasidaro tamsiai žalia (maždaug Žalgirio marškinėlių spalva, tik be reklamų ir užrašų), pajuntu
jog nebepavyksta įkvėpti oro. Galvoje kelios mintys – „bl**t, negaliu
gi mirti nepastatęs išsvajoto šiaudinio namo“, „tai gausiu velnių nuo
motinos, jei dabar numirsiu“ “kažin, kur numečiau pjūklą?“.
Savijauta daugiau nei nemaloni. Šiaip taip per vargus įtraukiu oro.
14. Įlekia medikė. Į petį gaunu porciją adrenalino, dar kažko. Iš
kart pasidaro lengviau. Išgirstu žodžius „nu va, nebepergyvenkit,
išgyvens.“
15. Mane kaip kokį pelų maišą nugabena į „greitąją“. Prieš tai
pareiškiu, jog galiu ir pats nueit, bet sulaukiu tik
medikės šypsenos. Pasirodo, kojos dar atostogose.
16. Apsiginklavę šviesų ir garso efektais visa chebra (vairuotojas,
medikė, mano draugė ir aš) varom ekskursijon į Šakių ligoninę. Pykina,
tad iškarto visus informuoju, jog prieš savo valią mašinoj galiu
palikti pietums valgytus bulvinius kukuliukus. Gaunu deguonies kaukę
ant nasrų. Akyse pasidaro šviesiau. Skrandis visgi apsisprendžia
apsiimti virškinti kukuliukus, pykinimas rimsta.
17. Atmaunam į ligoninę. Čia mane trumpai apžiūri gydytojas.
Prasideda „atchodai“. Ima krėst baisus drebulys. Apatiniu žandikauliu
drąsiai galėčiau suvibruoti šviežią betoną. Protelis grįžo. Greitosios
medikė atsisveikindama prasitaria, kad man pasisekė – tą akimirką jie
tebuvo vienintelis laisvas ekipažas. Jei būtų atvykę vėliau, Antano
Nedzinsko evoliucijos iš klouno į seimo narį galėjau ir nebesulaukt.
18. Visi „fejerverkai“ baigiasi. Gaunu kelias porcijas lašelinių ir,
kadangi neturim kaip parsirasti namo (nebėra autobusų), lieku nakvoti
ligoninėj. Prieš užmigdamas spėju apsigirt draugams, kad vos
nenusibaigiau.
19. Kitą rytą lyg niekur nieko grįžtam į sodybą, bet toliau krūmų nusprendžiu nebepjaut.
Moralas - savo kailiu įsitikinu, kad, kaip bobutė sako, „smerčius
gali laukt už bet kurio kampo“. Dėkui Dievui, pavyko šį sykį nuo
jo pabėgti. Beje, kadrai iš viso gyvenimo prieš akis tokią akimirką
(kaip kad būna filmuose) visai neiškyla. Tiesa, gal ilgiau palaukus tas
kino seansas ir būtų prasidėjęs. Nežinau… Ačiū Šakių medikams, kad
neteko jo sulaukti…
Kategorijos: Kūryba, rašiniai ir pan., Linksmai, Visa kita | Komentarų: 9
vasario 8th, 2009
Savaitės vidury siūliau šeštadienį nuvažiuoti į Dievogalą pasižiūrėti šiaudinių namų… Ką gi… Buvau, apžiūrėjau, klausiausi pasakojimų ir patarimų ir dar kartą įsitikinau, kad jei kada gyvenime ką ir statysiu, tai tik iš šiaudų. Beje, šitas statybos būdas sparčiai populiarėja – kaip teigė rengėjai, per kelias dienas prisiregistravo virš poros šimtų susidomėjusių piliečių…
Kategorijos: Visa kita | Komentarų: 5
vasario 6th, 2009
varpininkas
Įdomus Dievo kūrinys ta mūsų Marijos žemė. Va, pavyzdžiui, Vilniuje milijonais kasdien sėkmingai minta iš plieninių sijų ir gelžbetonio atstatyti (cha cha cha) Valdovų rūmai, o va tikrieji istorijos liudininkai – dvarai stovi apleisti ir niekam nereikalingi. Na, laimei, bent jau Pakruojo dvarui (ir, berods, keliems mažesniems) buvo pramušta euromilijonų, tad bent kažką turėsim išsaugoję ateities kartoms. Aišku, nesu naivus, ir nesitikiu, kad pinigų stokojanti valstybė staiga susirūpins paveldu, bet bent jau kai ką iki šiol tikrai galima buvo atlikti.
Panemunės maršrutas į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams pateikiamas kaip vienas vaizdingiausių ir įdomiausių maršrutų po musų šalį. Gilią senovę menančios pilys ir dvarai, piliakalniai, gražus gamtovaizdis. Viskas gerai, tegu pasižiūri prie iščiustytų pilių pripratę užsieniečiai lietuviškos griuvėsių egzotikos. Bet negi per sumautus beveik 20 nepriklausomybės metų nebuvo galima pasamdyti kokio vietinio Prano su laužtuvu, kad nuo Belvederio dvaro sienos nuluptų šitą užrašą?
Nors ką gali žmogus žinoti, gal šimtmečiais istoriją skaičiuojantis dvaras tik tuo ir garsus… Gal pensininkių melžėjų suvažiavimas ir buvo pats jo gyvavimo zenitas…
Džiaugtis belieka bent jau tuo, kad iškabų perdarymo meistras buvo pasiųstas į garsiąją Panemunės pilį. Ten, kaip koks J.Nikulinas garsiojoje „Operacijoje Y“, laužtuvėliu, matyt, nulupo tris istoriškai atgyvenusias raides ir valstybės biudžetas buvo išgelbėtas nuo bereikalingų išlaidų. Kam reikalingos naujos iškabos su valstybės simboliais? Jei akys jų prašo, visada galima palėkt iki Vilniaus. Auga ten vienas toks valstybės simboliukas. Sako, nelabai brangus, vos už kelis šimtus milijonų…
Tokia ta mūsų Lietuva. Veidą dailinam ir puošiam, o užpakalis nuogas šviečia… Bet gal visgi ir gerai. Visai smagu netikėtai prisiminiti šlovingus laikus, kai melžėjos kasmet iš karvių stebuklingai priprašydavo dešimčia procentų daugiau pieno, derliai buvo didesni ir didesni, o šviežios duonos rasdavai tik trečioje parduotuvėje…
Kategorijos: Kasdienybės trupiniai, Visa kita | Komentarų: 16
varpininkas